Perskaitę tokią antraštę galite net įsižeisti. Negaliu to uždrausti. Bet beveik garantuoju, kad buvote, esate ar būsite tokiose gyvenimo situacijose, kur patylėliais galvosite ar garsiai dejuosite, kad esate ,,nevykėliai”, ,,baisiai suklydote”, ,,gėdingai pralaimėjote”, ,,esate kitokie nei visi”, ,,žiauriai nepasisekė”, ,,kodėl man taip nesiseka?”, ,,kokia gėda”, ,,visi jau, o aš dar ne”, ,,kitiems sekasi/jie turi/moka/gavo/yra turtingi, o aš ne…”. Žodžiu, sąrašą galiu tęsti, bet jau, numanau, ištraukėte savo asmeninį pavyzdį, kuris aštriu, nenudildintu manikiūristės, nagiuku krebždena savivertę. O jei tikrai esate garantuoti, kad ,,nevykėlio” situacijoje nesate buvę, tai rekomenduoju perskaityti šį tekstą, dėl profilaktikos, kad suprastumėte tuos nevykėlius. Na ir šiaip, ateičiai, nes nieks neapsaugotas 😉
Žinoma, aš ironizuoju. Saviironizuoju. Ironija, saviironija, juodas humoras padeda, kai situacijos yra tragikomiškos. Kai atsiduri situacijoje, kurios nepalinkėtum net priešui. Jos vienas iš paskutinių šiaudų atsargų, apsaugantis nuo panikos, puolimo į aukos poziciją, ašarų pakalnės, savidestrukcijos ir t.t. Skaitydami šį tekstą turėkite omeny, kad jį, iš savo perspektyvos, ironizuodama rašo potenciali ,,nevykėlė”, todėl atleiskite, jei ji suklys, įžeis jūsų ego, subjektyvią nuomonę pavers objektyviais faktais. Kas nedaro, tas neklysta. Kas tyli, tas nėra baramas, kad per daug šneka. Šiai pastraipai patarlių tiek.
Saviironija. Prieš savaitę sedėjome su bičiule kavinėje ir aš pradėjau lenkdama pirštus vardinti savo situaciją:
– Man trisdešimt dveji. Aš dar gyvenu tėvų namuose ir neturiu nuosavų namų (turiu tik visą antrą aukštą, chacha). Aš senokai neturiu vaikino. Nesu dar sukūrusi savo šeimos, nors beveik visi aplink jau turi ir yra susituokę. Aš dar neturiu vaikų, nors mano dauguma bedraamžių turi, kai kas jau po tris. O laikas tiksi. Nors ir susikūriau sau svajonių darbą, dirbu daug ir nuoširdžiai, bet kol kas nedaug iš jo užsidirbu. Daug kas net nesupranta, kad tai yra mano DARBAS ir perklausia, tipo, ,,dirbti TIK tai?”. Hm. Kas dar? Ai, turiu vairavimo teises, bet nevairuoju, nes bijau. Na ir automobilį reikia nusipirkti iš kažko.
Bičiulė nepatogiai sukrizeno. Bet aš ją perspėjau, kad vardiju viską faktais, maks objektyviai. Guosti manęs nereikia. Greitosios pagalbos kviesti nereikia. Nu dabar tiesiog va tokia situacija. Ir aš ją blaiviai suprantu. Iš šalies galiu pasirodyti tikra nevykėle. Ir dažnai ja pasijaučiu. Oi, tiksliau, prisimenu, kad turiu ja jaustis. Nes PAGAL VISUOMENĖS PAREIGINGŲ PILIEČIŲ NORMŲ REGLAMENTŲ PIRMO POSKYRIO KETVIRTO STRAIPSNIO PIRMĄ PASTRAIPĄ tokio amžiaus jau turi būti normalus. Užsidėti daug varnelių ir ramiai miegoti. Ką jau čia? Tiesiog ramiai gyventi ir būti patenkintu savo gyvenimu.
Bet ar nepasirodysiu šventvagiškai, jei pasakysiu, kad dauguma laiko aš taip ir gyvenu? Išvis kažkokia nesąmonė, pvz., vaikštau BASOMIS po samanas miške išsišiepusi iki ausų ir jaučiuosi tokia LAIMINGA. Tiesiog. BET KAIP TAIP GALIMA? Tad staiga apsiniaukia giedras dangus ir pasipyla žaibai su griaustiniais: KAIP GALI BŪTI LAIMINGA?! JUK NETURI TO, ANO, TREČIO IR DEŠIMTO? NESI TOBULA! Ach, tas lyginimosi dundėjimas…
Gėda. Kaltė. Baimė. Nerimas. Noras pasislėpti. NES KAS TU TOKIA, KAD GALĖTUM KALBĖTI? Kokia laimė, kad galiu bent kompetetingai pakalbėti šio įrašo tema. Nes, patikėkite manimi, esu šios situacijos amerikietiškų kalnelių kaubojė ir po truputį pradedu suprasti, kodėl mane taip ,,Dievulis nuskriaudė” 😀 Apie suvokimus vėliau.
Grįžtant prie gėdos ir kaltės emocijų, tai jos yra įgytos gyvenimo kelelyje. Ir, po galais, dažnu atveju jos mums padovanotos, tam, kad kažkam būtume patogūs, kad būtume normalūs. Artimiausiems ir kitiems mums supantiems žmonėms, visuomenei. Čia prisišlieja ir tas KĄ KITI PAGALVOS?! Šios emocijos turi ir teigiamų aspektų (pvz., neprisidirbame kažkokių amoralių, beprotiškų dalykų pakenkdami kitiems ir sau), bet dažnai tai yra tiesiog sunkūs akmenys gulintys ant širdies. Arba tie metaliniai rutuliai, pririšti prie kalinio kojų, varžantys pabėgti ar apskritai judėti…
Bet nesileidžiant į psichologijas (nesu psichologė, net jei ir ta tema susidomėjusi skaitau ar klausausi ;P), grįžtu prie savo situacijos. Būtent gėda ir kaltė yra pagrindinės mano ,,nevykėlės” situacijos palydovės. Žinot, tas situacijas, kai, pvz., neturi darbo, niekaip negalite susilaukti vaiko ar dar kas ,,nevykėliško” atsitinka, o va dabar tavęs kažkas prie stalo klausia: ,,Tai kada vaikai? O, tai nedirbi dabar? Tai dar neturi vaikino?” arba priduria: ,, Aš tai iš pirmo karto teises išsilaikiau. Mes tai su vyru susipažinome darželyje ir tada jau žinojome, kad visą gyvenimą būsime kartu. Dirbu draudime, labai geri pinigai, gal ir tu nori? Kam tau vargti už tuos grašius?”.
Lenkiu galvą visiems, kurių savivertė tokia didelė, kad šie jiems adresuoti klausimai neužkabina jokio nervo. Aš tai dar mokausi. Pyktis, savigyna, pabėgimas, susimažinimas. Vat jie pirmiausiai ateina kaip atsakymai.
Kalbant apie atsakymus. Šiuo metu lankau gyvenimo mokyklos pamoką, kurioje mokausi bet kokioje situacijoje, kur man nesiseka įžiūrėti, kokią pamoką iš čia turiu išsinešti (jei ne pamoką, tai bent tekstą :))? Ką mane moko gyvenimas? Ką jis man čia rodo?
Ir dar mėgstu panervinti savo vidinę ,,auką” tokiu įvykių posūkiu:
-O kas, jei bet kokia situacija, net ir pati blogiausia, mane veda ten, kur ir turiu būti? Apsaugo mane? Kas jei tokios lievos situacijos moko mane dar labiau save mylėti? Juk jei ,,nieko” neturiu, esu ,,nevykėlė” ir vis tiek moku mylėti save ir branginu savo gyvenimą, tai kaip galingai pavarysiu, kai turėsiu tai, apie ką taip svajoju?!
Gali atrodyti ,,nevykėliu” kitiems, bet nesijausti ,,nevykėliu” sau. Skaudžiau, kai ir ten, ir ten įvyksta ,,nevykėlio” match`as. Kai apie kažką svajoju, bet niekaip to neturiu, jei nuoširdžiai stengiuosi, o niekaip nesigauna. Bet būna pagalvoju, gal per mažai, aš to noriu, jei nepavyksta to turėti? Arba gal dar ne dabar? Arba gal man nelemta to turėti?
Su šituo yra sunkiausia susitaikyti. Nes gyvenime būna visaip. Gali taip visą gyvenimą ir prabūti senberniu, pravažinėti troleibusu, pragyventi su mama, pradirbti nemėgiamame darbe. Kol tai niekam nekenkia, koks mūsų reikalas kas kaip gyvena? Leiskite mūsų akimis ,,nevykėliams” gyventi jų gyvenimus, nugyventi vidutiniškus, niekuo neišskirtinius, be didelių pasiekimų gyvenimus. Jei jie susitaikę su tuo ramiai ir palaimingai gyvena, kodėl tuomet mus tai turi jaudinti? Ko mes bijome? Dėl ko taip stipriai stengiamės, kad perdegame? Dėl to, kad bijome būti ,,nevykėliais”? Bet teoriškai, tobulų žmonių nėra, tad, tikėtina, kad net gyvenant iš pažiūros tobulą gyvenimą, kažkur vis tiek bus neraminantis nervas ar gyvenimas paserviruos situaciją, kad patikrintų, tai kaip ten reikalai su mūsų saviverte, stiprybe, legendine meile sau?
Šiandien buvo ta diena, kai pagaliau deklaravau pajamas. Bijojau tai daryti, nes žinojau, kad mokesčiai užgrius finansine našta. Aš žinojau, kad tai įvyks, bet vis tolinau tolinau, kad tik vėliau sužinočiau kiek mokesčių man teks sumokėti verčiantis individualia veikla. Rytais pabusdavau ir kone pirma mintis būdavo apie mokesčius. Bet bijojau susidurti su realybe. Šiandien susidūriau. Bet vietoj to, kad man kiltų panika, supratau, kad, nu prašom, labai gera kūrybiškumo užduotis 😀 Rasti būdų, kaip užsidirbti daugiau pinigų balandį apmokėti mokesčius. Taip, esu kalta, neatsidėjusi pinigų mokesčių apmokėjimams. Bet kviečiu sugrįžti prie ketvirtos pastraipos sakinio apie darbą.
Va gera proga įsiterpti reklamininei pertraukėlei – užduoties įvykdymui 🙂 Jei tekstas surezonuos, labai kviečiu paremti mane contribee vienkartine parama, padėsite man toliau ramia galva kurti ir dalintis su jumis įkvėpimais:
Pinigai šiuo metu yra labiausiai neraminanti tema, kur jaučiuosi didžiausia ,,nevykėle”. Nes nuoširdžiai stengiuosi ir šnipštas, jaučiuosi susierzinusi. Gal dar erzina, kad realizuojant save ir kuriant gražius, įkvepiančius dalykus kitiems, kol kas nepavyksta užsidirbti daugiau nei pakankamai pinigų? Gal erzina tai, kad nežinau, ar dar laikytis šios srities, ar grįžti į stabilų samdomą darbą? Gal erzina, kad įgyvendindama savo darbo svajonę kol kas finansiškai jaučiuosi ,,nevykėle”? Gal erzina, kad tarsi patvirtinu įsitikinimą, jog ,,iš kūrybos neišgyvensi”? O gal erzina tai, kad žinau, jog galiu daugiau, bet to daugiau dar nedarau?..
Šiandien rašydama ryto puslapius išvardijau visas pagrindines sferas, kur jaučiuosi ,,nevykėle” ir kas iš to. Pasidalinsiu, gal ir jums bus naudingas kampas įžiūrėti šviesą tunelio gale ar bent paguosti save 😉
- Kol kas neturiu vaikino. Bet užtat aš jau dabar jaučiuosi mylima ir mylinti ir, manau, įgijau savybių, kurios padės kurti darnius, įkvepiančius santykius, būti žmona. Labai laukiu praktikos 🙂
- Kol kas neturiu vaiko. Bet užtat turiu prikaupusi patirties auginant vaikus, prižiūrint, aš esu pakankamai ,,išsilaksčiusi” turėti vaiką, dabar jau matau prasmę vaiko turėjime, manau, būsiu mylinti mama su kuria bus įdomu. Na ir tiek lauktas, vaikas bus labai išlauktas.
- Kol kas neturiu daug pinigų. Bet užtat kiek erdvės augti! Didelis spyris pagaliau labiau vertinti savo darbą, motyvacija rasti kitų būdų užsidirbti, sukurti paslaugas, prekes, kurios būtų reikalingos kitiems, judėti toliau, plaaačiau. Plius išlipimas iš finansinės duobės bus labai gera, net klišinė istorija, kai praturtėsiu ir pasakosiu savo sėkmės istoriją 😀
Nes kiekviena sėkmės istorija turi nesėkmių istorijų. Tos nesėkmės dažnai būna pats didžiausias spyris šiknon kažką keisti gyvenime ir peraugti save.
Nejučiomis dienoraštyje parašiau tokį pakeitimą, kuris galiausiai inspiravo parašyti ir šį tekstą.
Suraičiau:
nevykėlis —-> žmogus, turintis daug potencialo
Mic drop.
Pati save nustebinau 😀 Patys pagalvokite, kaip geriau lievoje situacijoje save įvardinti:
,,Aš esu nevykėlė” ar ,,Aš esu žmogus, turintis daug potencialo”.
A?A?
Turiu daug erdvės gyvenime įvykti gražiems dalykams, daug erdvės banko sąskaitoje ateiti daugybei pinigų 🙂
Skamba kaip new age afirmacijos? Tebūnie. Neturiu ko prarasti jau 😀
Kai atsiduriu ,,nevykėlės” situacijoje, darau viską ką galiu geriausio, bet vis tiek nejuda reikalai, griebiuosi saviironijos ir… tikėjimo. Tiksliau, pasitikėjimo Visata, kad ji turi man tokių planų, kurių mano protelis kol kas dar neįžiūri. Labai tikiuosi, kad būsiu tas žmogus iš kurio lūpų ,,Viskam savas laikas”, ištartas į paguodą kitam, bus labai įtikinamas. Labai tikiuosi, kad mano istorija taps palaikymu kitiems ,,juodoje nevykėlių naktyje”. 🙂
Labai daug kančios prisirišime. Tad mokausi paleisti lūkesčius.
O mano gyvenimas… Jis yra toks netobulas, bet toks nuostabus. Turintis daug potencialo, chi chi 😉
Na ką, gyvenam ir patikrinsim!
Apkabinu,
J.
