-…nu ne, dar per kreivai, dar per kreivai, dar… na gerai, tiek to, tinka… Bet… gal galima perkabinti, ten geriau atrodys? Oi, čia rėmas kažkoks išsitepliojęs. Nuotrauka per tamsi atrodo… O nee…
Jei ne šalia esančios, blaiviai mąstančios ir mane nuraminusios moterys (,,juk viskas gerai atrodo…”), turbūt penketą valandų kabinčiau dvylikos nuotraukų parodą, kol man pagaliau viskas atrodytų TIKRAI gerai. Na arba tiesiog iki tol, kol būbtelčiau paslika po nuotraukomis, prakeikdama tą akimirką, kai sutikau surengti savo fotografijų parodą ir išvis fotografuoti…
Perfekcionizmas.
Mokausi identifikuoti šitą gyvatę, kuri mane nori laikyti supančiotą, kol išpildysiu jos išgalvotus lūkesčius. Pasakau sau ,,jau pradeda kvepėti perfekcionizmu” ir imu kiek blaiviau matyti. Juk tikrai tobulai nepadarysiu, o ar verta? Dažnai tik pati matau kliurkas, išpučiu plika akimi nematomus defektėlius, šimtą kartų padidinu vieno laipsnio kampo paklaidą. O žmogus iš šalies to net nepastebi.
Viskas tik mano galvoje.
Iš kur, po paralių, ta gyvatė išlenda? Galbūt kažkada kažkas sukritikavo mano darbą, kuris man atrodė tobulas? Ir tada pradėjau abejoti, kad tai kas išties puikiai tinkama yra išvis tinkama? Jaudinuosi, ką žmonės pagalvos? Gal mano išdidumas toks didelis, kad viską verčia tobulinti iki negalėjimo? Gal bijau, kad pateikdama netobulą darbą, kūrinį parodysiu nepagarbą kitiems, veltui sutrukdysiu jų laiką? Gal jaudinuosi, kad aplinkiniai nelaikys mane verta pagarbos, galvos, kad darau nesąmones, esu nerimta, neprofesionali..? bla bla bla.
Mokausi užkimšti ausis, kai perfekcionizmas šnypščia į ausį, ir tiesiog daryti. Išbandyti įvairiausias kūrybines sritis, naujus dalykus. Išsiųsti fotosesijos nuotraukas, kol dar nepasimiriau prie jų tobulindama iki smegenų ir kompiuterio susprogimo bei spausdama paskutinius syvus iš to, kas jau, blaiviai mąstant, išspausta. Mokausi sau tėviškai pasakyti ,,šįkart man pavyko geriau nei anąsyk, super, maladzec”.
Pažindinuosi su sveiku imperfekcionizmu. Va – aš DARAU. Netobulai, nedrąsiai, bet svarbiausia, kad darau! Štai konkretus pavyzdys. Tramdžiau perfekcionizmą kokį penketą kartų išeidama į atviro mikrofono sceną SCENOS BANDYMUOSE. Beveik nė vieno karto neatlikau kūrinio visiškai tobulai (na, pagal savo standartus), kartais suklysdavau tikrai labai nefainai… Buvo įdomu stebėti savo vidinę evoliuciją po kiekvieno pasirodymo. Pradžioje būdavo labai gėda, po to pavyko suklydimus paversti pokštu arba tiesiog per didelio nuoširdumo, jaudulio suklupimu. Pradžioje buvo gėda. Bet po to aš supratau kelis dalykus, kurie padėjo žiūrėti paprasčiau:
- aš nesu kokia Lady Gaga, į kurios koncertus susirenka tūkstantinė minia ir visi tikisi aukšto pilotažo šou. Todėl, jau atleiskite, jei jus nuvyliau savo suklydimais. Pinigai už pasirodymą negrąžinami, nes nieks už bilietus NEMOKĖJO 🙂 O be to, regis, Lady Gaga ant scenos irgi suklysta, o tai, mano nuomone, netgi labai sveikintina. Nes, jei klysta žvaigždė, gal ir mums irgi galima?..
- pasaulis nesugrius, jei aš sufeilinsiu scenoje. Manęs neapmėtys pomidorais, nepradės pirštais badyti gatvėje. Nes aš nuoširdžiai atvėriau savo širdį dainuodama. Tikrai nieko neįžeidžiau, kad žmonės turėtų teisę su manimi elgtis nepagarbiai.
- aš turiu išeiti ir atlikti, kaip galiu geriausiai. Gal truputį susireikšminusi, bet pradėjau galvoti, kad esu balsas, kuris iš scenos turi padainuoti apie svarbius dalykus. Išeiti ne dėl savo ego, o tiesiog vardan kūrybinio proceso ir dalinimosi. Nes dainos atėjo pačios pas mane. Taip turiu jas ir paleisti. O kaip miela po pasirodymo išgirsti gerus komentarus dėl nuoširdumo ir širdį palietusių žodžių.
Į pagalbą raminant perfekcionizmą kasdien telkiuosi ir ryto puslapius (apie juos daugiau rašiau čia >>). Šie man labai padeda nutildyti vidinio kritiko balsą ir drauge apmalšina perfekcionizmą, kuris labai susijęs su logine smegenų dalimi iš kurios ir vidinis kritikas bamba. Dienoraštyje tekstas liejasi laisvai, nėra ištobulintas, yra plikas kaip ką tik gimęs kūdikėlis. Jam leidžiama tokiam būti. Laisvė. Turbūt mums reikia erdvės, kur galėtume turėti visišką laisvę pasirodyti netobulais, tada perfekcionizmas traukiasi.
Jeigu mėgstate motyvacines žinutes, tai turiu minčių apie perfekcionizmą esenciją. Ji skamba maždaug taip: ,,Daryk, jei net tobulai nesigauna. Dalinkis ir tais kūriniais, kurie tau atrodo svarbūs, bet neužbaigti arba ne tavo išgalėms juos ištobulinti. Džiaukis kūrybiniu procesu, o ne rezultatu. Tavo drąsus, nuoširdus, bet nevisai tobulas kūrinys duoda leidimą ir kitiems eksperimentuoti, išbandyti dalykus, klysti. Susitaikyk, kad dauguma dalykų, kuriuos padarysi bus vidutiniški. Susitaikyk su tuo, kad visiems neįtiksi. Ir įsidiek viduje perfekcionizmo detektorių, kad kai jau pasklis ne koks kvapelis, sirenos pradėtų staugti ir atsipeikėtum. STOP.”
Julia Cameron knygoje ,,The Artist`s way” rašo, kad perfekcionizmas yra atsisakymas judėti toliau. Kad tai tarsi uždaras ratas, kuris užstrigdina detalėse ir neleidžia pamatyti bendro vaizdo. Normali kūrybiškumo dalis – paleisti.
Taigi mokydamasi paleisti (objektyviai tinkamu laiku) savo kūrybos darinį, raminu perfekcionizmą savyje. Taip ir šis tekstas. Jį galėčiau dar pildyti ir pildyti, kol taptų knyga apie perfekcionizmą. Ir tobulinti stilistiką, kol tekstas taptų sterilus ir lyg ne mano rašytas. Bet ties čia ir sustosiu. Paleidžiu tave. Būk.
***
P.S. Dėkui visiems, kurie skatina kurti ir palaiko. Su kuriais galiu būti netobula. Su kuriais galima būti atvirais apie perfekcionizmą. Scenos Bandymams.
Su gražiausiais linkėjimais,
Jolanta.
