Šio pasakojimo herojė dailininkė ir molekulinės biologijos specialistė Monika Jasnauskaitė puikiai jaučiasi abejose srityse ir meistriškai sugeba jas suderinti. Jos piešiniai puošia rūbus, knygas, sienas, skrenda su pašto balandžiais atvirukų pavidalu bei tampa mokslinėmis iliustracijomis. Niekad nežinai, kuo gi nustebins Monika šįkart! Šioje projekto ,,įkvepia” serijoje praskleisiu talentingos savamokslės dailininkės darbo užkulisius ir net, jei nepiešiate, Monikos istorija gali tapti jūsų įkvėpimu tobulėjant veikloje.
Pasakojimą iliustruos mūsų bendro fotoprojekto su Monika Jasnauskaite kadrai. Juose pozuoja ji pati ir jos piešti Lietuvos sfinksai.
Su Monika susipažinau prieš beveik šešerius metus, kai pirmąsyk prisijungiau prie skečintojų piešėjų grupelės ,,Sketching up in Vilnius”. Tada dar tik nedrąsiai mokiausi eskizuoti, o molekulinę biologiją studijavusi Monika jau pragudusia, nedrebančia ranka piešė žmones. Prieš keletą metų mūsų pažintis išaugo iš skečintojų grupės į Monikos piešinių parodas (kurias pafotografuodavau) ir į bendras kūrybines fotosesijas. Man papozuodavo ir Monika, ir fantastiški jos darbai. O štai visai neseniai kilo mintis su Monika pasidaryti bendrą projektą, kuriame susijungtų jos sfinksų piešiniai, mano fotografija ir pati dailininkė.
Fotosesiją pasidarėme ir štai sėdime VGTU kavinėje, o aš iš Monikos imu pirmąjį gyvenime interviu, skambant barškantiems indams ir studentų backvokal`ams… Toks geras jausmas buvo pakalbinti ir sužinoti dar daugiau apie jos įkvepiančią kūrybą bei pabandyti pašniukštinėti ir atskleisti paslaptį, kaip jai taip gerai sekasi piešti. Taigi pradedam!
Piešimo užuomazgos prasidėjo prieš vienuolika metų, o ypač sustiprėjo paskutinėse mokyklos klasėse, kai piešimu Monika ėmė domėtis dar labiau, skirti daugiau laiko ir gilintis į techninę pusę. Merginą užkabino tai, kad kuo daugiau pieši, įdedi darbo, tuo labiau matai geresnį piešimo rezultatą. Juk taip gera matyti, kai tobulėji iš techninės, turinio kūrimo pusės.
Piešimo pradžioje Monika daugiausiai piešdavo žmones, jų portretus, po to dažniau ėmė piešti gyvūnus ir gamtą. Kol galiausiai pastarieji objektai ir tapo svarbiausi Monikai. Klausiu jos, o kodėl gamta? Ji jai artimiausia, savaime graži, įdomesnė ir prasmingesnė, žavu, kad ji moka pati save subalansuoti. O portreto žanras dailininkei atrodo per daug narcizistiškas. Jei užmesite akį ar dvi į Monikos piešinių galeriją, tai pastebėsite, kad jei jos piešiniuose ir atsiranda žmogus, tai greičiausiai jis bus labai susijęs su gamta.
Man patinka Monikos pastebėjimas apie vieną jos piešinį, kuriame ant merginos peties tupi didžiulė boružė. Tokiu kontrastu dailininkė tarsi klausia, gal viskas nėra taip, kaip atrodo, gal žmogus mažesnis už boružę? Gal mes, žmonės, tik įsivaizduojame esantys didesni, pranašesni, o mūsų ego kartais būna didesnis už mus pačius?
Buvo smalsu išsiaiškinti, kodėl ji piešia pieštukais, nes, mano galva, tai nėra pati populiariausia ir lengviausia įvaldyti piešimo priemonė. Monika iš prigimties laiko save tiksliu žmogumi, yra linkusi naudoti analitinį mąstymą, tai štai būtent pieštukai ir padeda jai pateikti daugiau smulkių detalių, spalvų niuansų, techninių dalykų. Elementaru, Vatsonai.
Kai facebook`e pamatau video, kur Monika prisėdusi prie naujo piešinio brūkšnys po brūkšnio brūkšniuoja ir brūkšniuoja, atsidūstu ir nusistebiu sau mintyse: ,,Naaa… Šitas žmogus ir turi kantrybės!”. O Monika, matyt, šypteli ten už kameros piešdama ir žinodama, kad toks piešimas jai veikia kaip meditacija, savirefleksija, raminanti veikla.
Va pagalvojau sau, tai turbūt ji taip gerai nusiramina ir atsipalaiduoja po mokslinio darbo! Bet Monika pieštuko smaigaliu susprogdina mano mintį. Pasirodo, mieliausiai ir produktyviausiai dirba būtent savaitgaliais, pailsėjusi. Tai galų galiausiai man tai atrodo, kaip antrasis jos darbas! Turint omenyje kiek laiko, pastangų ji jam skiria…
Jeigu piešimas anksčiau ir buvo jos hobis, tai dabar tai tapo gyvenimo būdu – būtinu gyvybei, egzistencijai. Neperlenkiant lazdos! Monika sako, kad jei savaitgalį nepapiešia, jaučia, kad savaitgalis buvo kažkoks netoks, tarsi kas išlupo iš jos dalį, kuri jai priklauso…
Įstojusi į molekulinę biologiją, Monika atrado mokslinę iliustraciją. Jai patiko iliustracijų pateikimas ir specifika. O dabar, dirbdama mokslinį darbą, džiaugiasi, kad savo piešimo įgūdžius gali praktiškai pritaikyti gyvenime ir darbe – pasipiešti schemas, kitiems ir sau pasilengvinti gyvenimą iliutracija pavaizduodama tam tikrą objektą, kuris vaizdiškai lengviau suvokiamas. Susimąstau, juk greičiausiai, kad būtent iliustracijų dėka ir ėmėm pažinti pasaulį. Biologijos knygos, knygos apie gyvūnus, dinozaurus, augalus, gamtinius reiškinius. Platesnio pasaulio pažinimas atėjo būtent per iliustracijas, ne per nuotraukas. Iliustratoriaus darbo kokybė čia itin svarbi, juk be galo svarbu objektą perteikti kuo realistiškiau!
Man Monikos piešinių preciziškumas atrodo tobulas, kad ir iš toli pasižiūrėjus, gali pagalvoti, kad tai ne piešinys, o nuotrauka. Be mūsų herojės perfekcionizmo čia nieko nebūtų. Kita vertus, ši savybė į parankę pasiėmusi vidinį kritiką, dažnai papriekaištauja dėl senesnių darbų kokybės. Galėjai padaryti kitaip, geriau… Monika piešinyje mato vietą, kurią galėjo padaryti geriau ir nors dažnai ji nėra pagrindinė, bet, po perkūnėliais, kartais tiesiog veda iš proto! 🙂 Bičiulė prisipažįsta, kad yra mažai darbų, kurie, praėjus daug laiko, jai vis dar patinka.
Piešinių idėjos Monikai kyla spontaniškai arba žiūrint nuotraukas. Įkvepia iliustruotų knygų vartymo meditacija. Dar įkvėpimo resursus Monika pildo keliaudama, iš naujų, netikėtų pažinčių bei kitų menininkų kūrybos ir, žinoma, iš pačios gamtos!
Iš čia kilo ir sfinksų serijos piešiniai. Juos pradėjo piešti 2018-tųjų birželį, o užbaigė rugpjūtį ir dar tą patį mėnesį visi sfinksai sulėkė į parodą VU Botanikos sode Kairėnuose. Prisipažinsiu, jaučiuosi priveligijuota, kad jau liepos mėnesį, gimtadienio proga iš Monikos dovanų gavau įrėmintą vijoklinio sfinkso piešinio originalą. Pasikabinau virtuvėje ir karts nuo karto vis sulaukiu svečių nusistebėjimo ,,o tai čia ką netikras drugelis?!”.
Tai pirmas serijų projektas Monikos piešimo biografijoje. Mergina sako, kad visus Lietuvoje užfiksuotus sfinksus pasirinko piešti dėl šių drugių kitoniškumo (jie didesni, stambesni nei drugeliai) ir norėjo pavaizduoti visus juos kartu. Kad jau pradėjo, tai ir užbaigė! Aštuoniolika preciziškai nupieštų sfinksų atsirado pasaulyje ir supažindino dailininkę ne tik su savo išvaizda, bet ir savybėmis. Kaip tikra mokslininkė, piešdama sfinksus, nuodugniai skaitė apie kiekvieną iš jų ir pasidalina keliais faktais, kad kai kurios iš sfinksų rūšių aptinkamos tik tam tikrose Lietuvos regionuose, o kai kurios išvis tik vienąkart užfiksuotos.
Prisipažinsiu, anksčiau sfinksai man neatrodė verti didelio dėmesio ir grožėjimosi (drugeliai tokie gražūs, o šitie… kažkokie stambūs, baisiai gauruoti, ufff…), bet visgi pasiūliau juos projekcijai. Ir štai darant sfinksų ir Monikos fotosesiją, tarsi koks nušvitimas įvyko. Pamačiau, kad mano požiūryje buvo tas didelis žmogaus rūšies egoistiškumas. O juk visi gyvi padarai savaime nuostabūs! Čia ir ataidi Monikos pasisakymas apie žmogaus mažumą prieš gamtą. Čia ir mūsų bendrame projekte tai sukuria fantastišką įspūdį, absoliutų susiliejimą su gamta.
Dabar Monika ėmėsi naujo projekto ir pradėjo daryti iliustracijas Lietuvos Raudonajai knygai. Kryžiuoju čiurikus, kad tos iliustracijos kada nors atsirastų naujajame knygos leidime.
(fone barška šakutės dorojančios kepsnius)
– Monika, įsivaizduok, kad aš tau sakau: aš labai noriu išmokti piešti, bet man nesigauna… Aš ir taip bandau, ir taip bandau… Ką man daryti? Tu taip gerai pieši ir man iki tavęs, kaip iki mėnulio! Ką tu tokiam žmogui pasakytum?
– Dažnai žmonės sako, kad nemoka piešti. Tai yra absoliuti neteisybė, nes piešti gali visi! Tiesiog reikia kantrybės, o žmonės nori labai greitai gero rezultato. Su šita veikla taip nesigauna. Dėl to reikia dirbti, stengtis, turėti kritinį požiūrį, matyti kokias klaidas darai, mokytis iš tų klaidų. Būti atviram priimti kritiką, kitų nuomonę. Tai nėra lengva, bet yra reikalinga. Kuo daugiau pieši, tuo greičiau tobulėsi. Turi rutiniškai dirbti. Rezultatas priklauso nuo tavo tiesioginio indėlio.
Linksiu galva ir tikiu Monika. Juk kas jau kas, bet ji tikrai žino, kad be nuolatinio darbo ir didelės meilės piešimui, nepasiektų tokio lygio kokį pasiekė dabar.
Matydama Monikos darbus, jaučiuosi įkvėpta už jų stovinčio tikslingo ir kryptingo darbo. Štai žmogus, kuris susikaupęs daro kas jam teikia malonumą, tobulėja ir auga. Kas kartą įdomu, taigi ką dabar Monika nupieš, į ką atkreips dėmesį, kokiam objektui pavaizduoti su didele pagarba ir susižavėjimu dės brūkšnį po brūkšnio, kokia kita originali idėja bus įgyvendinta. Tegul mus Monika savo pavyzdžiu įkvepia nuoširdžiam darbui ir atsidavimui, su kuriuo anksčiau ar vėliau ateis džiuginantys rezultatai <3
Bonusas! Dalinuosi mini galerija iš ankstesnių mūsų bendrų fotosesijų su Monika. Galite paganyti akis į dalį užfiksuotų dailininkės darbų.
O jei norite atrasti daugiau Monikos darbų, štai kelios nuorodos:
Monikos kūrybinis facebook puslapis >>
Monikos iliustracijos ant atvirukų >>
Už projektorių nuoširdžiai dėkoju Margaritai P.
Nuotraukos ir tekstas: Akimirkų Gaudyklė (Jolanta Daubaraitė).
***
Tai antrasis pasakojimas iš tęstinio projekto ,,įkvepia“. Jame vaizdais ir tekstais pasakosiu įkvėpiančių žmonių istorijas, o dažnai šios istorijos bus labai artimai susipynusios su projektais, vietomis ir renginiais. Pradžioje projekto herojų sąrašas bus sudarytas iš mano pažįstamųjų rato. Tai artimos aplinkos žmonės, kurie nuoširdžiai daro, kas patinka, atranda, klysta, tyrinėja ir įkvepia. Jie ganėtinai kuklūs, bet turi daug ką pasakyti ir kuo pasidalinti. Tai tebūnie šis projektas, kaip viena iš galimybių juos atrasti ir mums įsikvėpti. Juk jei jie gali daryti, kas patinka ir gražu, galime sau leisti ir mes 😉
Dalinkimės, kurkime ir įkvėpkime vieni kitus!
