Nežinau kaip su kitais miestais, bet pavasariška Praha atrodo stulbinančiai. Gal kaltas kultūrinis šokas: patekau į ją atrodančią taip, kaip po 2 savaičių daugmaž atrodys Vilnius. Gal kaltas pats senamiestis, kurio architektūra tokia didinga, “rimta”, panoramiška, o pražydę medžiai ir gėlės staiga viskam suteikia ypatingo, trapaus švelnumo ir subtilumo… Nežinau, kas “kaltas”, bet aš įsimylėjau… Įsimylėjau į šį magišką miestą, apsiaustą kvapnia pavasario skraiste.
Netikėtai atrasti naują pasakišką sodelį čia tampa įprasta. Štai čia aš ansktyvutėlį sekmadienio rytą, ką tik palijus, visiškai viena, kvykaujant pasislėpusiam povui.
Kur kalnas, ten naujas kvapą gniaužiantis vaizdas. O kalnų kalnelių Prahoje daug. Čia Višegrade. Maniau, kad jo uolos skardis jau neatrodys taip įspūdingai, kaip senoje Prahos vadovo nuotraukoje, bet… Laimei, klydau.
Bijau, kad žodžiais visko neapsakysi. Nuotraukomis visko neparodysi. Daug kas, kaip ir slaptas noras sugalvotas prisilietus prie Karolio tilto statulos, lieka tik tavyje, tavo akių rainelių lobynuose, paslaptingai atsirandančios šypsenos kampučiuose.
Pabaigai noriu padėkoti Prahai už idealų orą; kojoms už tai, kad mane skersai išilgai nešiojo po visą miestą; akims ir fotoaparatui, kurie įamžino miesto grožį. Ir Tau, jei po šių kelių minučių skaitymo – žiūrėjimo panorėsi tuojau pat (ar kitą balandį) nukeliauti į Prahą ; )
gražu 😉