Mes vaikystėje (vasariškas variantas):
plėšėme alyvų lapus-pinigus, pasvyrusiame sandėliuke ant lentynų susistatę skardines, stiklainius, turtingesnio vaiko atsineštą sausų pusryčių kartoninę pakuotę (oho!), žaidėme parduotuvę. Žaidėme šeimą, žaidėme kamuoliu, mušėmės, barėmės, kalbėjome, žaidėme kepsais, mėtėmės akmenimis pasidaliję į grupuotes, prisikurdavome daug visokiausių veiklų, regis, iš nieko, o vasaros vakarais, pavargę po savo sukurtos dienos ir susėdę ant betoninių laiptų, po ta pačia nuskabyta alyva, valgydavome iš emaliuotų puodelių potapčiką – mūsų ožkų piene mirkytus juodos duonos gabaliukus, pasaldintus cukrumi. Ir nežinodami žinojome, kad rytoj bus nauja įdomi diena, mes vel kažką naujo sugalvosime.
[staiga vakaro debesys patamsėja. skamba atidundantis griaustinis]
Ir tada atsirado žaidimų konsolės. Pradžioje jos nekaltai ir trumpiems laikotarpiams mus įsiurbdavo į televizorius, kur šaudėme tankais, spalvingai sprogdinome detales, šokinėjome su Super Mario. Buvo nauja, buvo labai įdomu.
Ėjo dienos, už lango ėjo vasaros. Vieni vaikai išliko sveikais ir galutinai nepasidavė, o su kai kuriais draugais teko atsisveikinti ir tematyti juos pro langus, kaip susikaupę minko pulto mygtukus stebeilydamiesi į ekranus, nepastebėję virsdami paaugliais.
Po to atsirado tikras kompiuteris ir aš nuoširdžiai pripažįstu, kaip džiaugiausi, kai jį gavome dovanų 2002-ųjų Kalėdų proga (man dvylika). Solitaire, minesweeper, pinball, delfi`o protmūšio chat`as, Paint`as, windows desktop`o nuotraukos ir ilgi sąrašai renkamų įdomių nuorodų pasižiūrėjimui. Kiek mažai tereikėjo iki džiaugsmo!
Po kelerių metų atsirado pirmasis mobilusis, legendinė Nokia 3310. O vaikeli, snake`as, galimybė kurti melodijas, siųsti žinutes – atrodė, kad pasaulis atvėrė nenusakomų galimybių!
Tada 2009-aisiais susikuriau Facebook anketą. Po kokių ketverių metų – pirmasis išmanusis telefonas.
Viskas evoliucionavo evoliucionavo, kol pagavau save vieną, kažkurią 2018-ųjų metų dieną, valandą skrolinančią Facebook`o sieną.
Na taip, tąsyk buvau pavargusi, na taip, buvau toli nuo Lietuvos, išsiilgusi ir vieniša.
Bet, o Dievaži, argi ne aš pati sau skundžiausi, kad man taip trūksta laiko kūrybai?! Ką jau čia trūksta?! Kol prisėsdavau prie jos, po FB ,,apšilimo”, likdavau tuščia ir kartu perpildyta, o įkvėpimas kurti išgaravęs…
Cha, teisindavausi save skrolindama – aš gaudausi idėjų, naujų galimybių, įkvėpimo, ilsiuosi. Bet viskas baigdavosi tuo, kad pagaudavau save žiūrinčią juokingus, stebinančius video, nuotraukų rinktines… Bet viskas baigdavosi tuo, kad imdavau lyginti save su kitais. Oi, apie juos jau delf`is rašo, oi, čia žiauriai gerai daro (man taip nepavyktų), oi, kaip gerai moka, aš niekada taip nemokėsiu, op, jau turi vaikiną, op, jau vaiką, opapa, kaip toli nukeliavo, och, kaip juos gerai nufotografavo fotografas. Aš taip turbūt niekad gerai nefotografuosiuuuuu!!!!
O ir mintys, mano mintys! Persisotinusi kitų rašymais, man imdavo atrodyti, kad mano mintis jau užrašė kiti ir geriau, jau viskas pasakyta, aš nieko naujo, protingo nebepasakysiu ir nebesuteiksiu kitiems.
Aš staiga suvokiau, kaip ta prokrastinacija ir teisinimasis ieškant įkvėpimo FB žudė mano kūrybiškumą… Persisotinusi kitais, aš pati tapau viskuo ir kartu niekuo. Pažliugusi kempinė susiurbusi visus riebalus, bet nei valganti, nei švari.
Žinoma, pats savaime internetas yra nuostabus dalykas, be jo daugelis iš mūsų neturėtų darbų, nepasiektų tokios didelės auditorijos, neišpopuliarėtų, neturėtų tiek daug galimybių atrasti, išmokti, sužinoti, pasiskelbti, bendrauti ir t.t.
Bet už šitos gerosios (ir pirminės) jo pusės, rūsyje sėdi milijonai žmonių su telefonais rankose arba geimindami prie kompiuterių (sumaišę dieną su naktimi). Cha, nereikia net rūsių, dauguma iš mūsų jau (ne)pagauna save, turintys priklausomybę, negalintys sustoti naršyti… Ir kai toks interneto vakarėlis baigiasi, liekame tik tušti, nepailsėję, besigraužiantys, nepastebėję, kaip dingo mūsų valanda gyvenimo. Ech, tos šiuolaikinio pasaulio problemos… 🙁
Tą naršymo vakarą aš susivokiau ir, lyg pamačiusi ant telefono didelį vorą (nors aš jų nebijau, bet tebūnie tai didelis tarantulas), metu ragelį į tolimiausią lovos kampą ir pasidarau sau nuosprendį.
Nuo dabar stipriai apriboju laiką betiksliam naršymui, nenukertu jo visai (juk turiu savo FB puslapį) ir save atidžiai gaudau.
Opapa, ir staiga stebuklingai atsiranda laiko piešti, skaityti, važiuoti dviračiu, bendrauti, šokti, fotografuoti, netgi – [skamba angelų choras] imtis dažnesnio blog`o rašymui. Viskam, ką taip mėgstu ir ką taip ilgai atidėliodavau.
Intuityviai pajautusi, kad mano kūrybiškumas ir galimos jo išraiškos sutrėškiamos telefonu ir netinkamai naudojamu internetu, apribojusi šiuos dalykus, aš pagaliau vėl išdrįsau pabūti su savimi. Jaučiu, kaip grįžta tas autentiškumas iš vaikystės, kur buvau tokia, kokia buvau, kur galėjau daryti ką norėjau ir kaip mokėjau. Kur gal trečioje klasėje pradėjau rašyti pirmąjį eilėraštį (neturėdama kaip palyginti su bendraamžių kūryba) ir pasidalinau su auklėtoja, kuri manęs neišjuokė. Kur vienuolikos atsirado pirmieji naivūs dienoraščio įrašai. Kur kaupėsi dėžės piešinių (ir neturėta kaip lyginti su kitų meistriškumu). Kur bendrauta neprisiskaičius psichologinių straipsnių, bet visai gerai. Kur valgytas potapčikas ir negalvota apie cukraus žalą. Kur apie kitą sužinodavai iš lūpų į lūpas. Kur nuotraukos buvo retos, brangios ir dažnai keistokos, nes iš juostelės ir be programėlių, nežinant, kaip reikia pozuoti, kaip daro kiti. Kur dar nieks nekėlė savo kavos nuotraukų ir nesidalino beprasmiais selfiais. Kur susitikdavome gyvai, o ne online. Kur mano dėmesys nebuvo nukreiptas nuo dabar ir čia, ir kur nuo savęs bandydavau pabėgti ir pasigydyti tik kūryba.
Dabar vėl tampa gera, lyg grįžus į save po ilgo ilgo laiko. Viskas stoja į savo vėžes.
Sveika sugrįžusi, o dabar pasitelk visą savo kūrybiškumą ir užimk save.
Laimingai!
P.S. Didesniam įkvėpimui mažinti laiką internete rekomenduoju:
Debesyla >> https://debesyla.lt/menuo-be-interneto/
Raumeningas Protas >> https://raumeningasprotas.lt/plepyte/ (pradžioje)
Laisvės rinktis linkinti ir lengviau kvėpuojanti
Akimirkų Gaudyklės Jolanta
