[foto: 2017-ųjų Kopenhaga]
baltos eilės gimusios einant iš draugės Šeškinėje.
—
susiglaudę daugiabučiais
tik 100 m iki automobilių jūros.
naktimis vamzdžių pučiamasis orkestras,
dienomis kiemuos mišrus vaikų choras,
vakarais suaugusiųjų arijos.
Vieni įsijungia šviesą, kiti išsijungia –
atsistojus po langais matei ko neturėtum matyti.
Susišvieskime lempomis, susidaužykime radiatoriais, nuleiskime vandenys unitazuose, susitrenkime durimis.
Aš noriu žinoti, ar tu dar namuose.
Pavasarį aš įjungsiu mėgstamiausią dainą per pravirą langą
ir ji permuš alyvų žydėjimą,
visi sužinos, kad aš vėl įsimylėjusi.
Nuo kaimynės iš gretimo buto ir šiaip nenuslėpsiu,
ji stebi pro akutę dažniau mus nei savo sielą.
Dienomis, kai snigs parduotuvių akcijų žurnalais
ir į butą atsikraustys kaimynų tarakonai,
kai šimtai mūsų viename name jausis be galo vieniši,
kai balandžiai apšaudys kaimyno balkoną ir įskris į mūsų butą,
kai rasime nesvarbiais tekstais aprašinėtą laiptinę
ar pamatysime vienišą močiutę langelyje,
kai kaimynai kels buto remonto roko koncertą
ar mokysis griežti smuiku,
kai keliais aukštais aukščiau bute mirs senelis ir tik po savaitės visi sužinos,
o aikštelėje kažkas, bliamba, ir vėl užims tavo mašinos vietą –
susiglauskime daugiabučiais
susiglauskime daugiabučiuos.
100 m iki ošiančios automobilių jūros
ir chorai chorai chorai…
—
2019 10 25
